Autorius: Saulius Ramoška („Lietuvos žinios“)

Per šalies geriausių boksininkų pagerbimo ceremoniją išvydau tik vieną merginą, įsitaisiusią šalia sportininkų. Pamaniau, jog tai federacijos darbuotoja, atėjusi apdovanoti geriausių boksininkų. O ceremonijos pabaigoje ji atsistojo ir… atsiėmė geriausiai 2018 metų boksininkei skirtą prizą.

„Laužome stereotipus, kad jei esi boksininkė, turi būti sulaužyta nosimi ir su mėlyne po akimi. Taip nėra“, – jau vėliau „Lietuvos žinių“ pakalbinta sakė septyniskart šalies čempione tapusi 25-erių Ana Starovoitova.

2018-aisiais Europos moterų bokso čempionate Ana užėmė 9 vietą, iškovojo aukso medalius Lietuvos čempionate ir tarptautiniame Vitalijaus Karpačiausko turnyre Panevėžyje. Vilniuje gimusi ir Klaipėdoje vaikus treniruojanti daili šviesių ilgų plaukų savininkė teigė savęs neįsivaizduojanti be bokso, kuriame atsidūrė atsitiktinai – šaltą žiemos dieną užsukusi su draugėmis į salę paprasčiausiai sušilti.

Nepamiršta, kad yra moteris

– Į jus pažiūrėjus į galvą net mintis nešovė, kad galite būti boksininkė ir dar ne kartą tapusi stipriausia šalyje, – pakalbinome Aną Starovoitovą.

– Todėl kad mes, Lietuvos boksininkės, esame gražios, tvarkingos, save prižiūrinčios. Laužome stereotipus, kad jei esi boksininkė, turi būti sulaužyta nosimi ir su mėlyne po akimi. Kai vykstame į varžybas, mus pastebėję klausia, kas čia gydytojas atsivežė.

Boksas yra vyriška sporto šaka, su tuo sutinku šimtu procentų, bet nepamirštu, kad esu moteris, todėl turiu būti moteriška.

– O kitų šalių boksininkes galima iškart atskirti nuo „gydytojų“?

– Įmanoma. Pavyzdžiui, serbių boksininkes iškart atpažinsi: dauguma plikos, su tatuiruotėmis, daugumos nosys sulaužytos. O ir eisena, elgesys ir netgi apranga išduoda, kad jos – boksininkės. Netgi į šventes jos eina ta pačia apranga, kaip ir į salę.

Užėjo dvylika, liko dvi

– Kaip boksas atsirado jūsų gyvenime?

– Juokingai. Vilnius, žiema, šalta. Užėjome su draugėmis pasišildyti į salę. Matome, boksininkai sportuoja. Sėdime, šildomės. Svarstome – o kodėl pačioms nepabandžius. Taip iki šiol ir šildausi (šypsosi). Tada man buvo devyneri. Pradėjau sportuoti pas trenerį Ivaną Minkevičių. Iki šiol su juo išlikę geri santykiai.

– Kuo boksas užkrėtė?

– Dėl savigynos. Gyvenau rajone, kur bijodavau vakarais viena grįžti namo. Maniau, kad negalėsiu savęs apginti. Be to, augau tarp berniukų, tai galbūt irgi pastūmėjo į boksą, nes norėjau būti panaši į juos. Palaipsniui bokse atsirado ir mergaičių, nes pirmus penkis metus buvau vienintelė mergaitė, tekdavo boksuotis su berniukais. Pasišildyti užėjome dvylika mergaičių. Iš jų tik dvi likome bokse. O paskui kolegė pasuko kitus ir dabar yra profesionali futbolininkė.

Džiaugiuosi atradusi tokią sporto šaką. Dabar boksas tarp moterų labai populiarus. Jos eina į bokso treniruotes ne tik dėl sportinio rezultato, bet kad ir mokėtų apsiginti, numestų svorį ir būtų gražios.

– Dėl savigynos galima domėtis ne tik boksu, bet, tarkime, ir karatė.

– Šimtu procentų sutinku. Visos sporto šakos savigynai tinka. Esu bandžiusi ir dziudo, karatė, daug metų vaikystėje plaukimą lankiau, bet boksas yra mano sporto šaka. Esu iš tų žmonių – pradėjau bokse, ten ir baigsiu. Man siūlė pereiti į profesionalų boksą. Bet labai bijau. Esu moteriška, noriu dar likti graži (šypsosi). O profesionalės kovoja be šalmų. Man tai nepriimtina.

Kasų pynimo procedūros

– Sunku suvokti, kaip tokius ilgus jūsų plaukus galima paslėpti po boksininkės šalmu.

– Anksčiau prieš kiekvieną kovą tekdavo daug laiko praleisti kirpykloje. O dabar mano kirpėjomis tapo boksininkės, mokančios pinti plaukus. Vakarais jos ne rengiasi kovai, o viena kitai pina plaukus. Plaukai trukdo kovoti. Gal ir reikėtų juos patrumpinti, bet arba būna gaila, arba nenueinu iki kirpyklos.

Dėl tokių ilgų plaukų treneris labai pyksta, nes nepatogu juos sukišti po šalmu. O jei iš šalmo plaukai išlįstu, mane galėtų už tai diskvalifikuoti.

– Nešiojate akinius. Per varžybas juos keičiate linzėmis?

– Kovoju be linzių ir be akinių. Gerai viską matau, teisėjo dar neteko „nukirsti“ (juokiasi).

Tobulėti padeda vaikinai

– Šiemet Baltarusijoje vyks antrosios Europos žaidynės. Ten vyks vyrų ir moterų bokso varžybos. Ar jus Minske išvysime?

– Prieš tai teks dalyvauti atrankos varžybose. Noriu patekti į Europos žaidynes. Po to bus rengiami Europos ir pasaulio čempionatai. Reikia stengtis, dirbti ir į juos prasibrauti.

– Lietuvoje turite konkurenčių?

– Yra kelios perspektyvios merginos. Bet užsienyje stiprių merginų daugiau. Todėl stengiamės kuo dažniau važiuoti į užsienį, kad įgytume daugiau patirties. O Lietuvoje daugiausia tenka treniruotis su vaikinais.

– Jie neskriaudžia boksininkių?

– Vaikinai stiprūs ir negaili merginų. Ir labai gerai, kad jie neskirsto – vaikinas ar mergina. Atėjai į boksą, vadinasi, esi boksininkė ir turi dirbti, kaip ir jie. Juk turiu vykti į varžybas, reikia joms pasirengti, jei vaikinai su manimi nesiboksuos, netobulėsiu.

Tėvai tikisi „minkštų“ treniruočių

– Kiek jūsų gyvenimo laiko užima boksas?

– Labai daug. Apie tai nemąsčiau ir net neoriu apie tai galvoti. Darau tai, ką moku geriausiai. Neįsivaizduoju savęs be bokso. Šiuo metu Klaipėdoje dar ir vaikus treniruoju.

– Tėveliai stebisi pamatę moterį trenerę?

– Mamos atveda vaikus ir galvoja, kad treniruotės bus „minkštos“, nes vaikus mokys mergina. Bet kai vaikas grįžta namo, o paskui tėvai pamato, kaip vyksta treniruotės, nustemba: kodėl ši trenerė visiškai nepanaši į boksininkę…

– Linkite mergaitėms nebijoti būti boksininkėmis?

– Ranginčiau mergaites lankyti boksą arba įvairias kitas sporto šakas ir išsirinkti sau geriausią. Boksas – man ta šaka, kurios į nieką nekeisčiau. Svarbiausia – nebijoti.

– Esate trenerė, vadinasi, jau rami dėl ateities?

– Ne. Dar noriu įrodyti sau ir visiems, kad mūsų moterys gali būti pirmos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, pasaulyje, olimpinėse žaidynėse. O tik tada bus galima galvoti, kiek boksas atėmė iš manęs gyvenimo (juokiasi).

– Tai rimti ketinimai.

– Tai vienintelė svajonė nuo vaikystės.