Po pirmųjų vasaros olimpinių žaidynių Lietuvai atgavus Nepriklausomybę praėjo lygiai 25 metai. Ta proga Lietuvos Tautiniame olimpiniame komitete buvo pagerbti pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo olimpinis čempionas disko metikas Romas Ubartas ir kiti 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse prizines vietas iškovoję mūsų šalies sportininkai.

Olimpinėse žaidynėse prizinėmis laikomas 1-8 vietas Barselonoje iškovojo ir du Lietuvos boksininkai – Vitalijus Karpačiauskas ir Gitas Juškevičius, jie užėmė 5 vietas. Iš viso Nikolajaus Jerofejevo treniruojamoje Lietuvos rinktinėje 1992 m. buvo keturi boksininkai – be V. Karpačiausko ir G. Juškevičiaus, pirmoje po Nepriklausomybės atkūrimo olimpiadoje kovojo ir Leonidas Maleckis bei Vidas Markevičius.

Pasijuto lyg kitoje planetoje

„Kai atvykome į Barseloną, pasijutome lyg kitoje planetoje. Iki tol nieko nebuvau panašaus matęs nei pasaulio čempionatuose, nei didžiausiuose bokso turnyruose. Tiek sportininkų vienoje vietoje ir jiems sudarytos visos sąlygos – maitinimas visą parą, įvairus maistas, gėrimai, naujos modernios aprangos. Fantastika“, – su boksofederacija.lt prisiminimais dalijosi V. Karpačiauskas.

„Neįmanoma apsakyti koks buvo džiaugsmas, kai sužinojome, kad dalyvausime olimpiadoje. Tai aukščiausias pasiekimas ir kiekvieno sportininko svajonė ir net sunku apibūdinti, kokie jausmai užplūdo iškovojus vietą olimpinėse žaidynėse ir dar labiau jie sustiprėjo ten atvykus. Tai buvo tarsi pasaka, patekome lyg į rojų, nes po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mums tai buvo pirmas vizitas į Vakarų Europos šalis. Tuo metu mums net „Cola-Cola“ atrodė kaip stebuklas, kai skardinė šio gėrimo išriedėdavo iš aparato. Gyvenant Sovietų Sąjungoje to nebuvome matę“, – pasakojo G. Juškevičius.

Pergalė išsprūdo, pabėgo ar pavogė?

„Burtai man nebuvo palankūs. Jau pirmoje kovoje teko pajėgus Rusijos boksininkas, antroje amerikietis. Bet tuo metu buvau pasiekęs tokį lygį, kad jaučiau, jog galiu kovoti su bet kuo, nesvarbu, kad tai – stipriausių pasaulio mokyklų atstovai“, – tvirtino tuomet 26 metų V. Karpačiauskas.

Pirmoje svorio kategorijos iki 67 kg kovoje lietuvis užtikrintai įveikė tuomet Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) atstovą rusą Andrejų Piestrajevą, antroje kovoje neatsilaikė ir amerikietis Pepe Reilly, kuris buvo nugalėtas 16:5. Ketvirtfinalio kovoje dėl medalio V. Karpačiauskui teko prie favoritų nepriskiriamas tailandietis Arkhom Chenglai.

„Prieš ketvirtfinalio kovą žiūrėjau tailandiečio kovų vaizdo įrašus ir su treneriu susidėliojom taktiką. Varžovas – ne rusas, ne amerikietis, todėl į ringą žengiau ryžtingai ir pirmuose raunduose įgijau ryškią persvarą. Antrame raunde netgi pasiunčiau varžovą į nokdauną. Trečiame raunde nusprendžiau neaštrinti kovos, siekiau išlaikyti persvarą. Po kovos, treneris sako, kad pergalė mano, bet pamačiau tailandiečių žiūrovų tribūną, kad jie džiūgauja ir supratau, kad pergalė pabėgo ar išslydo, nenoriu sakyti, kad ją pavogė“, – sakė V. Karpačiauskas. 

Tuo tarpu ketvirtfinalio kovą stebėjęs tuometis LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas tvirtino, kad medalį iš V. Karpačiausko pavogė teisėjai.

„Ta nuoskauda likus iki šiol. Galėjau iškovoti olimpinį medalį, deja… Jeigu būtų palankiai susiklosčiusi ketvirtfinalio dvikovos baigtis, buvo galima kovoti ir dėl aukso. Nes pusfinalyje tailandietį nugalėjęs ir olimpiniu čempionu tapęs airis Maiklas Carruthas, manau buvo tikrai žemesnio lygio negu pirmoje kovoje mano nugalėtas rusas“, – nuoskaudų neužmiršta V. Karpačiauskas.

Per žingnį nuo medalio

Ties ketvirtfinalio barjeru suklupo ir sunkiasvoris G. Juškevičius. Svorio kategorijos virš 91 kg pirmą Barselonos olimpiados kovą 26 metų lietuvis praleido burtų dėka. Aštuntfinalyje G. Juškevičius antrame raunde įrodė savo pranašumą prieš Davidą Anyimą iš Kenijos, tačiau ketvirtfinalyje pralaimėjo kitam Afrikos atstovui Richardui Igbineghu iš Nigerijos, kuris nukeliavo iki finalo ir tapo olimpiniu vicečempionu.

„Nors taškais pirmavau prieš varžovą, tačiau jis pataikė stiprų smūgį į saulės rezginį ir ten taikėsi toliau. Po kelių tokių smūgių antrame raunde nebegalėjau tęsti kovos ir į pusfinalį nepatekau. Manau, kad olimpinėse žaidynėse užimta 5 vieta yra didžiulis pasiekimas. Be to Lietuvos rinktinė užėmė dvi 5 vietas, todėl mūsų pasirodymą pirmose olimpinėse žaidynėse po Nepriklausomybės atkūrimo vertinu tikrai gerai. Buvo draugiška komanda. Treneris Nikolajus Jerofejevas buvo puikus specialistas, labai geras treneris ir psichologas, jis įdėjo daug darbo, mus visus suvienijo, „suklijavo“ gerą kolektyvą“, – pasakojo G. Juškevičius.

Barselonoje kovojo keturi lietuviai

Kitiems Lietuvos boksininkams prasibrauti iki 1992 m. žaidynių ketvirtfinalio nepavyko. Svorio kategorijoje iki 71 kg Leonidas Meleckis pirmoje kovoje 13:6 įveikė Salimą Kbary iš Egipto, tačiau antroje kovoje – aštuntfinalyje 3:10 pralaimėjo olimpiniu prizininku tapusiam britui Robinui Reidui.

Svorio kategorijoje iki 91 kg Vidas Markevičius pirmoje kovoje 3:7 pralaimėjo Nepriklausomų valstybių sandraugos atstovui rusui Aleksėjui Čudinovui.

Barselonoje svorio kategorijoje iki 91 kg triumfavo mėgėjų bokso legenda – triskart olimpinis ir septynis kartus pasaulio čempionas kubietis Feliksas Savonas, kurį G. Juškevičius buvo nugalėjęs 1984 m. Šiaurės Korėjoje vykusio „Draugystės“ turnyro finale.

1993 m. pasaulio čempionate G. Juškevičius ringe kovojo ir su profesionalų bokso legenda ukrainiečiu Vitalijumi Kličko, tačiau pergalės pasiekti lietuviui nepavyko. Po boksininko karjeros, G. Juškevičius dirbo Lietuvos bokso federacijos generaliniu sekretoriumi, tačiau pastaruoju metu, kaip pripažįsta pats Barselonos olimpiados dalyvis, boksui skiria mažiau dėmesio.

Pasaulio ir Europos čempionato medaliai

Tuo tarpu V. Karpačiauskas ir toliau visa galva pasinėręs į boksą. Nuo 2005 m. jis dirba treneriu ir kartu su savo pirmuoju treneriu Juliumi Kibu vadovavo Lietuvos jaunių rinktinei 2016 m. Europos čempionate. Gimtajame Panevėžyje jau beveik du dešimtmečius organizuojami tarptautiniai V. Karpačiausko turnyrai.

Įspūdingiausias pergales ringe V. Karpačiauskas pasiekė po olimpiados Barselonoje. 

„Po Barselonoje pralaimėto ketvirtfinalio rūbinėje buvo ir ašarų. Olimpiadose taip jau būna – kam ašaros, kam džiaugsmas. Bet ta nesėkmė man buvo tarsi spyris, kad reikia kovoti iki galo. Nors ir jauti, kad persvara tavo pusėje, vis tiek turi kovoti iki finalinio gongo. Tai mane įkvėpė“, – teigė V. Karpačiauskas.

Įspūdingiausi jo karjeroje buvo 1993 metai, kai lietuvis tapo Europos čempionu ir pasaulio vicečempionu bei buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku. Dar vieną bronzos medalį panevėžietis iškovojo 1995 m. pasaulio čempionate.

V. Karpačiauskas buvo vienintelis Lietuvos boksininkas 1996 m. Atlantos olimpiadoje, kur užėmė 9-16 vietas. Po antrosios savo olimpiados baigęs sportininko karjerą, be bokso jis ilgai neištvėrė:

„Pasibaigus boksininko karjerai negalvojau būti treneriu, bet greitai pasiilgau bokso. Pradžioje treneriai paprašydavo sekunduoti ir palydėti vaikus į ringą. Apimdavo toks geras jausmas, toks jaudulys ir atrodė, kad tuoj ne vaikas, o pats lipsi į ringą. Taip ir likau bokse“.

Sauliaus Čirbos ir LBF archyvo nuotraukos